Labradoro retriverio šuniuko kaina dažnai nustebina pirkėjus. Kodėl tokia kaina? Šiame straipsnyje atskleisime visas paslaptis su trupučiu humoro ir daug meilės!
Prieš daugelį metų, kai aš nusprendžiau pirkti šunį, mane labai stebino kai kurie šuniukų pardavėjai. Kai kada man atrodydavo, kad ir telefonu jie gali įkąsti. Keisti tie pardavėjai – tai dar mažai pasakyta. Geriau tiktų „nesveiki per visą galvą“. Ir dar – „pasikėlę“. Tai, kad uždavinėjo milijonus klausimų – tiek to. Bet jų atodūsis po klausimo apie kainą ir jų gyvenamąją vietą man niekaip nebuvo suprantamas.
„Na, jei neaišku, reikia išaiškinti“, nusprendė mano likimas (ar kas ten iš viršaus), ir pradėjo mane mokinti. Įtaigiai, įkyriai, kruopščiai, taip, kad tikrai nueitų ten, kur reikia.
Pradžioje – nekaltas noras turėti antrą šunį
Pabendravus su šunininkais savo pirmojo šuns dėka, aš jau žinojau, kas tai yra kilmės dokumentai, kokią reikšmę jie turi, kas yra paveldimumas, tėvų titulai ir kiti neaiškūs naujokui dalykai. Kadangi kažkada buvau puiki mokinė, tai viską įpratau daryti puikiai. Taigi ir į antro šuns pasirinkimą pažiūrėjau itin rimtai. Veislynas – tik geriausias, šuniuko pasirinkimas – pirmas, veisėjas – tik gerbiamas ir išmanantis.
Ilgai ieškojau, pagaliau radau tokį šuniuką už tūkstančio kilometrų. Parsivežiau. Ir pradėjau auginti taip pat aukščiausiu lygiu: maistas – geriausias, skiepai – geriausi, kinologas – geriausias, veterinaras – tik į namus (o jeigu klinikoje kokią zarazą pasigaus?).
Veisimas – ne pomėgis, o misija pilnu etatu
Kai atėjo laikas „X“, nuvažiavom mes vėl už tūkstančio kilometrų, kad kalytę, mano mylimiausią, sukergti ne su bet kuo, o tik su vienu iš geriausių! Aš, aišku, dabar nekalbu, kiek man tai kainavo pinigine išraiška. Bet čia nereikia turėti aukštojo matematinio išsilavinimo, kad įsivaizduoti visą išlaidų dydį.
Ai, tiesa, apie parodas ir titulus aš visai užmiršau! Bet jeigu kažkas vis dar naiviai tiki, kad mums už tai moka, tai prisėskite. Už parodas ir titulus mokame mes. Taip, maždaug, dalyvavimas vienoje tarptautinėje parodoje – nuo 50 iki 150 eurų (tik registracijos mokestis, be kelionės ir kitų išlaidų). O parodų pas tokius tituluotus šunis – dešimtys.
Skaičiai, nuo kurių sukasi galva
Ir štai echoskopo monitoriuje pasirodo stebuklingi apskritimai su miniatiūriniais embrioniukais! Kaip normalūs žmonės žiūri į nėštumą, manau, jūs žinote. Maitinimas, vitaminai, priežiūra, pasivaikščiojimai, režimas ir kita – savaime aišku. Tikiuosi, jūs taip pat žinote, kad viskas, kas liečia šunis, daug brangiau už žmogiškus analogus. Na dabar jūs jau tikrai tą žinote.
Bet ir tai dar ne viskas. Aš neturiu tvarto, kur šieno kupetoje kalės paprastai gimdydavo. Teko konstruoti (juk iš tiesų, negimdys didelė kalė mano miegamajame) pradžiai – specialų maniežą. Paskui įrengti patalpą su šildomomis grindimis (šieno taigi mieste negausi, o ant betono net išsigimėlis nepaguldys motinos su šuniukais).
Jūs ten skaičiuojate? Finansinės katastrofos dydį nesunku įsivaizduoti. Toliau dar įdomiau. Būsima mama ryja už save ir už tuos septynis (aštuonis, ar dešimt). Paskutinėmis paromis prieš gimdymą šitą „brangenybę“ reikia stebėti kiaurą parą. Todėl „sudiev, darboviete, nenumatytam laikotarpiui“. Be dekretinės pašalpos, aišku!
Gimdymas, bemiegės naktys…
Ir štai gimdymas. Gerai, jei viskas einasi pagal planą ir rankos pas jus išaugę iš ten, kur gamtos numatyta. O jei ne – ruoškite apvalutę sumą veterinarui. Taip pat pasiruoškite nemiegoti kelias paras. Gailėtis, kad nesate šimtarankė, kad galėtumėt laikyti visiems šuniukams buteliukus vienu metu, jei mama neturi pakankamai pieno. Taip pat išmokti mikro–masažo. Nes ne visos mamytės supranta iš karto, kokios yra jų pareigos. Ir kai kurias iš jų (o kai kada ir visas su kaupu) teks prisiimti jums.
Mažyliai auga – o su jais auga ir išlaidos
Kad mamytė turėtų pieno ir jums netektų būti šimtaranke, jūs vos ne šokius su būgneliu šoksite! Vištienos sultiniai, varškytė su putpelių kiaušiniais ir kita prabanga pirmomis savaitėmis – tai šventa. Na o paskui mamytei grįžta jos įprastinis apetitas ir ji pasitenkina savo mylimu Superpremium klasės pašaru. Už visus dešimt, aišku (kas juos ten jau skaičiuoja). Transporto kompanija ir firma, prekiaujanti pašarais, dirba jums. O štai spausdinimo staklės, kur spausdina kupiūras, ima braškėti…
Dokumentai, skiepai, čipai – ir dar kartą MAISTAS!
Toliau – dar linksmiau. Maži naujagimiai, akli sutvėrimai auga (o kaipgi…), atveria akytes, tampa judresni ir pradeda augintis dantis! Ir štai tada – iš viso laikykis. Nes jie jau nori patys už save ryti. Daug! O čia jau ir nukirminimo ir skiepų laikas atėjo! O čia dar ir aktavimas – dokumentai! „Mama brangi“ – tai dar nieko nepasakyta! Vos spėji tauškėti kalkuliatoriumi:
– kompleksinė vakcina
– maistas!
– veterinariniai pasai
– maistas!
– čipai
– maistas!
– aktavimas (kas nesupranta – šuniuko registracija klube ir dokumentų išdavimas)
– maistas!!!
Visa tai dauginam iš mylimiausių būtybių skaičiaus. Tikiuosi, nereikia aiškinti, kad vakciną mes renkamės pačią geriausią ir saugiausią? O čipas ir pasas – kad jūs neturėtumėte problemų muitinėje, jei kartais sugalvosite keliauti kartu… Na ir taip toliau…. Ai, tiesa. Dar daug kartų – MAISTAS!!!
Ir štai prasideda skambučiai…
Nepatikėsit, štai rašau ir jau griežiu dantimis. Nes į klausimą „O ar galėtumėte šuniuką padovanoti?“ norisi šitais pačiais dantimis realiai apkandžioti! Bet čia prisimenu protingą patarimą „elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“. Aš norėčiau, kad man paaiškintų. Štai kodėl aš kantriai aiškinu, kodėl pas mane šuniukai ne 5 centus kainuoja.
Bet jiems kitame laido gale, pasirodo, visai dzin. Jiems svarbi tik kaina. Nesvarbu iki tokio lygio, kad net kokia veislė – irgi nesvarbu. „Auksinė rotveilerė, ar kas ten pas jus… Nu kad po kiemą bėgiotų“ – tai nauja veislė tokia, ilgai skaitoma.
Bumerangas!
Ačiū tau, likime, kad leidai suprasti! Dabar man aišku, kodėl dauguma veisėjų anksčiau tokiu tonu atsakinėjo į mano kvailus klausimus. Gaila, kad jų liko mažai. Nenormalių, burbuliuojančių, besikandžiojančių, bet fanatiškai atsidavusių savo darbui. Įdedančių ne tik 25 valandas per parą, bet ir paskutinius pinigus ir visą širdį.
Tam, kad jų darbo vaisiai džiugintų NORMALIUS šeimininkus TIKRAIS veislės atstovais. Kad jiems netektų raudonuoti prieš nusimanančius kinologijoje kaimynus už „tipo-labradorus“ ar kokius nors kitokius „tipo-“. Kad netektų verkti virš dejuojančio iš skausmo 3 metų šuns su „netikėtai“ atsiradusia displazija. Kad jūs gautumėte sveiką, veislinį, gražų šunį su veislei būdingu elgesiu ir būtinai atnešančiu į jūsų namus tik laimę!
Aš seniai išjungiau kalkuliatorių. O jūs? Jūs vis dar norite šuniuko pigiau? Jei taip – tai eikite pro šalį kuo greičiau. O pakeliui – gerai pagalvokite, ar jums iš viso reikia šuns.